BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

…:::Tabletė:::…

2018-04-07 parašė njukas

Ir tie taškai pavadinime prieš kokius gerus 12-13 metų buvo topas. Šiandien pagaliau galiu atsipalaiduoti nuo kasdienio darbo - tai, kad šiandien dirbau nuo 8 iki 12 nieko nereiškia, svarbu vakaras ramus… Ir taip seniai, norėjau tiesiog rašyti, parašyti, perrašyti ir grįžti. Grįžau, ir rašau. PAGALIAU, nieko netrugdomas. Savaitė. Tiek visas 7/24, mane supo prisiminimai apie vaikystę, apie tuos laikus. Kažkaip įsikalbėjome po darbo su sielos broliu (jis jaunesnis 7metais) BET kiek jis žino apie technologijas, ko nežinau aš!!! Ir papasakojau jam savo laikus, kai mama šaukė valgyti, ne sms parašius, net ne paskambinus,o šaukdama pro langą: “Kostia eik valgyti!” Ir niekas nieko nuo nieko nenuslepdavo, buvo atviri :) visi vaikai žinojo, kad dabar valgai, todėl net menkiausias skambutis, jau nekalbu apie bildėnimą į duris, negali būti šnekos!! O kaip nuo turėklų leisdavomės? Nuo 10 iki 1 aukšto, per plastikinius, geltonus. O kaip ant krasofkių darydavome ale tipo degtuko padegėją? Tą iš sieros kurį ant degtukų dežutės yra. Ir buvo krūta, nors dabar pagalvojus juokinga. O žinai, kas ištikrųjų buvo tikra? Paslėpta ir kažin ar prisiminsime ir niekas nesuras, nesupras, bet tai buvo mūsų SEKRETAI. Prisimenate? Kai iš lauko gėlių, šakų ir pnš. darydavom sekretus? Paaiškinu - sekretas - iškasi duobę žemėje, tuomet sudedi visas lauko gėrybės, tuomet ant viršaus uždedavai rastą nuo alaus butelio sudaužytą stiklą, ir užkasdavai. Atkasdamas pamatydavai savo ekspoziciją. Tisklas viso to buvo, paslėpti savo svajonę ir ją atkasti po 10metų… Man nepavyksta… o dabar taip trokštu juos pamatyti. Ne vienas trokšta - kuris dar prisimena. Gero savaitgalio :) ech, VAIKYSTĖ

Rodyk draugams

KaŽkaip KEisTai

2017-11-04 parašė njukas

Bega dienos… Nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas nuo paskutinės mūsų nakties miegojimo kartu. Tada kai mačiau Tavo liūdnas lyg stiklas akis. Liūdnas, lyg benamis išmestas ką tik į lauką, ir nesugėbantis išgyventi. Ar myliu? Nežinau. Pasiilgau? Begalo. Dabar, kaip esu pasineręs visa galva į savo verslą, ne, į mūsų ateities verslą, bent akimirkai pamirštu, kad egzistuoji. Nežinai, kaip juačiuosi, kai parašai man. Jei anksčiau tai man sukeldavo kažkokius jausmus, dabar tai, tiesiog, užklumpa baimė. Baimė, kad grįžęs žmogau, prisiminsiu viską. Tavo drabužiai mano spintoje iki šiol vietoje, tik tavo kvapas sulig kiekviena diena dingsta. Kai bebūtų gaila… O gal, atvirkščiai, kvepės mano namais, ir tai tau primins mane. Mus, tokius nekaltus, vaivaikiškus, durnius, bet kartu rimtus, atsakingus ir gerbiančius. Oh, kaip norėčiau Tave pamatyti. Nežinau, kaip elgčiausi dabar, ir ką jausčiau dabar. Kažką… Kažkur širdyje tu visą laiką liksi ten… Ten kur kitam žmogui ne vieta. 420friendlyaštavemyliumažiuk

Rodyk draugams

Nusirenk šarvus.

2017-10-18 parašė njukas

Keistas jausmas, kai visas kūnas pradeda drebėti tik pamačius, kad esi online. Šypsena atsiranda, bet viskas dreba. Taip staigiai, bet kartu nekaltai nusirengiau savo šarvus prieš tave. Prieš tave mano žmogau. Žinau, kad šis laikas vilksis ilgai, ir tave pamatysiu tik jau žiemai užklupus. Niekada nemėgau žiemos, o dabar jos laukiu labiau už viską, nes tu busi šalia, tu mane šildysi. Tavo žvilgsnis, tavo kvapas varo mane iš proto. Ir tada elgiuosi lyg beprotis. Bet tik su tavimi, ir šalia tavęs. Pokeris man nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek suteikdavo kai prie stalo prisesdavai tu, bet buvai visai šalia, tik kitame kompiuteryje. Bet šalia. Neįdomus jis be tavęs man, nors ir laimiu nemažas sumas, bet kas iš to. Vakare alus nebe toks skanus, kai budavai šalia ir gerdavome jį kartu, gamindami vakarienę. Kaip keistai, net žvakių šviesoje tiesiog gulėjome ir tylėjome, įlinde į skirtingus monitorius. Bet mums nereikia žodžiu, kai esame kartu. Tiesiog. Jaučiame vienas kitą. Žinai vakar, vienu momentu buvau toks stiprus! Galvojau, nu ok, pamiršk viską, nes turi galvoti apie savo biznį, ir tik apie jį. Tai truko tik akimirka, tik viena akimirka. Parūkęs grįžau prie kompo, ir tuo metu grojo mūsų dainos, per kurias rūkėm, liūdėjom, mąstėm, svaiginomės, juokemės, kutendavome vienas kitą ir užmigdavome. Tada vėl supratau, kaip be tavęs man yra sunku. Labai. Shit! Tada išspaudžiau vieną kitą žudiko ašarą. Noriu prisiglausti prie tavęs bent akimirkai, vienai akimirkai. Amžiams pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja kiti. Tiesiog mėgautis tavimi. Nusirenk savo šarvus, būkim nuogi, tokie kokie būnam kai esame vienui vieni. Nusirenk-nes imu norėti tai padaryti už tave.

o dabar einu vėl žaisti pokerį, tikėdamasis, kad prisijungsi ir tu, taip kaip ryte.

Xuligan.einam parūkyt.nes tai mūsų mėgstamiausias laikas 4twenty.

Rodyk draugams

Erotinė beprotybė.

2017-10-15 parašė njukas

Taip sunku žaisti šį žaidimą. Žaidimą kuriame nėra vietos šypsenai. Tas užuominų žaidimas, kuris niekam nepatinka, bet mes vis vien nesiliaujame jo žaidę. Taip sunku būti nežinioje, siela draskosi po kamputį, ir krenta, lyg jai neužtenka vieno atodusio, vieno tavo prisilietimo, ar tiesiog buvimo šalia. Jai trūksta tavo kvapo, tavo žvilgsnio ir tiesiog tavo šypsenos. Šypsenos, kuri pradžiūgindavo, net tada kai man buvo beproto sunku, kai atrodo negalėjau nieko, tik egzistuoti. Bet užtekdavo tavo buvimo šalia ir skraidžiau kaip erelis greitai tvarkydamas visas suplėšytas minutes. Neįsivaizduoji, kaip dabar norėčiau tiesiog girdėti tavo nekaltą kvėpavimą. Kaip norėčiau jaustis vėl saugus, kai atsimerkęs pamatau, jog miegi saldžiai šalia, o mūsų kojos susipinusios, kaip norėčiau jausti tavo kūno šilumą. Šalta kojoms, o tavęs nėra, juk galėčiau jas sušildyti prisiglaudęs prie tavęs. Ar įsivaizduoji, kaip drasko mano vidų nežinia? Nežinau, nei kaip jautiesi, nei ką veiki. O man tai taip svarbu. Svarbu, nes sutikau savo gyvenime tave ne šiaip sau. Ir žinau, kad jauti tą patį, tik ne dabar. Žinau, kad tau sunku. Sunku ir man su tavimi, bet be tavęs dar sunkiau. Kodėl reikia šių išbandymų? Kam? Gal tam, jog suprastum, kad be manęs negali. Aš jau supratau. Supratau, kad gyvenimas man padovanojo sielos žmogų, kurį kaip ir keistai skamba, myliu visa širdimi. Ar girdi? Visa širdimi! Dėkoju gyvenimui, kad man tave padovanojo. Ir bijau tave prarasti, bijau labiau už viską. Kas ir kur bebūtum, aš vistiek mylėsiu tave. Vistiek busiu mintimis su tavimi. Man reikia TAVĘS. Reikia, tam, kad galėčiau gyventi, galėčiau savanaudiškai džiaugtis tavo šypsena, užuosti ir visada jausti tavo kvapą. Tavo alsavimą. Galėčiau kada panorėjęs kedenti tavo plaukus, glostyti tavo veidą, kad ir nekaltai, bet glostyti. Beprotiškai ir be proto tavęs ilgiuosi. Ilgiuosi mūsų vakarų, mūsų naktų ir dienų. Ilgiuosi net tavo liūdnų akių. Ilgiuosi tavo gamintos kavos ir net išplautos lekštės. Žinau, kad kažkada tau parodysiu visus rašytus blogus skirtus mūsų gražiai draugystei. Tik dar ne laikas. Noriu nugyvent beprotiškai visas dienas kai esame kartu, vienui vieni. Tik tada būni savimi. Tik tada galiu mėgautis visais tavo privalumais ir trūkumais. Ir kas galėjo pagalvoti, kad viena naktis pajūryje, galėjo taip mus surišti, pririšti ir nepaleisti. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų gyvenimai taip pasikeis. Jau seniai noriu išsiverkti, noriu rėkti ir verkti, tik negaliu. Matyt, tu mane padarei šaltakraujišku savęs žudiku. Žudiku, kuris myli kiekvieną sekundę su tavimi. Kuris su malonumu grąžintų tą vienintelę nepamirštamą naktį, be atsisveikinimo bučinio, be pabaigos, bet su nauja pradžia į gyvenimą. Visa tai erotiškai beprotiškas žaidimas, kuriame žaidėjais ir nugalėtojais esame abu.

Privet bandit.

Rodyk draugams